2019 m. gruodžio 19 d. iš spaustuvės atkeliavo disertacijos pagrindu parašyta knyga apie lemtingą mūšį Lietuvos valstybingumo raidoje.
Knygoje „Pabaisko mūšis: šaltiniai ir interpretacijos“ nagrinėjamas
1435 m. rugsėjo 1 d. įvykęs Pabaisko (Ukmergės, Šventosios) mūšis,
kuriame Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio kariuomenė,
padedama lenkų pulkų, įveikė Švitrigailos ir jam talkinusio Vokiečių
ordino Livonijos krašto magistro kariuomenę. Mūšis analizuojamas ne tik
karybos aspektu (aptariamas kariuomenių dydis, jų išsidėstymas ir
veiksmai mūšio lauke), bet ir stengiamasi išsiaiškinti jo politinius
tikslus bei poveikį Lietuvos valstybingumo raidai.
Pabaisko mūšis
lėmė 1432–1438 m. Lietuvos vidaus karo baigtį. Prielaidas šiam karui
kilti sudarė 1429 m. iškelta Vytauto karūnavimo idėja ir su ja susiję
Jogailos dinastiniai planai, priešingi Lenkijos diduomenės siekiams.
Prasidėjęs kaip dinastinis konfliktas 1434 m. karas įgijo socialinį bei
etninį pobūdį. Siekdamas sutelkti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
visuomenę Žygimantas Kęstutaitis Trakų privilegija sulygino lietuvių ir
rusėnų bajorijos socialines teises ir suteikė naujų teisių Lietuvos
bajorijai. Šis Žygimanto Kęstutaičio sprendimas dinastiniam konfliktui
suteikė vertybinį pagrindą, o pergalė Pabaisko mūšyje reiškė ir jo
politikos pergalę. Savo ruožtu tai paskatino lietuvių ir rusėnų
visuomenių politinę bei kultūrinę sintezę ir lėmė tolesnę Lietuvos
valstybės raidą. Šiuo aspektu Pabaisko mūšį galima laikyti lemtingu
mūšiu – tai kova ne su išorės priešais, bet vidaus kova dėl tolesnės
Lietuvos valstybės raidos krypties.
Patogupirkti.lt - kaina 26,99 eur., pristatymas Lietuvoje - nemokamas. Ypač aktualu norintiems pirkti užsienyje,
kadangi Patogupirkti.lt siunčia į užsienį. Į ES šalis - už 8,40 eur., į
kitas - už 10,59 eur.
Seimas paskelbė šiuos metus Žemaitijos metais ir padarė tai ne
atsitiktinai. Šiemet sukanka 800 metų nuo pirmojo Žemaitijos paminėjimo
1219 metų Lietuvos ir Volynės kunigaikščių taikos sutartyje. Kaip tik
apie Žemaitiją prieš 800 metų ir pakalbėsime ta proga. Su mumis
studijoje – istorikė, Žemaitijos istorijos tyrinėtoja Inga
Baranauskienė.
Iš tikrųjų galima būtų sakyti, kad 1219 metai – tai pirmoji tikrai
paliudyta Žemaitijos istorijos data, bet mes turim ir žymiai ankstesnę
datą. Štai Žemaitijoje (kaip mes dabar ją suprantame), Skuodo rajone,
yra Apuolės kaimas ir piliakalnis. Apuolė pirmą kartą paminėta 853 ar
854 metais, tai yra dar IX amžiuje. Kodėl mes negalėtume nuo šios datos
pradėti Žemaitijos istorijos?
Klausykitės pokalbio apie tai, kas buvo Žemaitija prieš 800 metų…
Prieš septynerius metus buvo pompastiškai pristatyta viena brangiausių istorinių Lietuvos svetainių - Alfredo Bumblausko „Virtualus istorinis Vilnius“
, kainavusi 631 000 litų (182 750 eurų). Ji buvo skirta Lietuvos tūkstantmečiui, bet dėl itin didelių ir kruopščių darbų daugiau kaip metus vėlavo, tad, galiausiai šio stebuklo sulaukus, išėjo taip kad juo buvo pažymėta Lietuvos 1001 metų sukaktis... Ir tai buvo paskubėta, tenkinant nekantrios publikos reikalavimus, mat svetainėje liko vienaskitas netikslumas..
Džiugu, kad, skirtingai nei kiti brangiai kainavę A. Bumblausko virtualūs projektai, tokie, kaip fenomenali svetainė www.fenomenai.lt, pastaroji neišnyko nei per metus, nei per dvejus, o gyvuoja ir tyliai, pamažu, nyksta iki šiol. Kaip ir Lietuva...
Tad pasivaikščiokime po virtualų istorinį A. Bumblausko Vilnių - www.viv.lt - šiandien!
Kaip ir prieš septynerius metus viv.lt žada daug fenomenų...
Pastaruoju metu karštai aptarinėjami Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Liudo Mažylio atrasti Vasario 16-osios akto originalai lietuvių
ir vokiečių kalbomis tarsi ir nėra didelė sensacija turinio požiūriu –
juk 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės aktas yra gerai
žinomas dokumentas, daugelio bemaž mintinai mokamas. Vis dėlto naujai
surasti akto egzemplioriai šį tą patikslina ir mūsų žiniose apie patį
dokumentą ir jo atsiradimo bei naudojimo aplinkybes, o taip pat leidžia
šį bei tą pasakyti apie kitus, dar nežinomus egzempliorius.
Suprantama, kad daug kam netikėta buvo jau vien jo forma – šalia
visiems žinomo ir įprasto mašinraštinio Vasario 16-osios akto
egzemplioriaus atsiranda rankraštinis egzempliorius. Tai, žinoma, neliko
nepastebėta ir jau susilaukė interpretacijų
– nuo nemokšiško Alfredo Bumblausko pareiškimo, kad tai esąs tik
„posėdžio protokolas ir viskas“, iki gan racionalaus Raimundo Lopatos
pastebėjimo, kad surasto rankraščio ypatybės rodo, jog tai yra
„originalų originalas“. R. Lopatos argumentai verti dėmesio: „Pirma,
Lietuvos Taryba visuomet turėjo problemų su mašininkėmis, todėl dažnai
rašydavo ranka, mašininkės kartais ateidavo, bet protokolavimas buvo
labai prastas. Antra, kai matome mašinėle spaustą originalą, tai
spausdinant buvo daromos klaidos. Tuomet būdavo taisoma ranka.
Pavyzdžiui, buvo spausdintame variante buvo praleistas žodis „kaipo“. O
pagal ką taisė? Pagal ranka parašytą tekstą“.
Vasario 16-osios akto originalas lietuvių kalba
Visų pirma, reikėtų atsakyti į klausimą, kam skirti L. Mažylio
surasti egzemplioriai? Saugojimo vieta Vokietijoje, o taip pat ir greta
byloje esantis egzempliorius vokiečių kalba, tarsi neleistų abejoti, kad
šis akto egzempliorius skirtas Vokietijos vyriausybei, kuri yra vienas
iš pačiame akte nurodytų šio dokumento adresatų. Tačiau atidžiau
pažiūrėję, matome, kad vieta, kuri akte buvo palikta valstybės
pavadinimui įrašyti, šiuose egzemplioriuose kažkodėl palikta tuščia.
Kaip tai galima paaiškinti?
Visų pirma atkreipkime dėmesį į tai, kas buvo šio akto adresatai. Jie
nurodyti mažiausia trys: Lietuvos Taryba kreipiasi į „Rusijos,
Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes“, nors trečiasis, konkrečiai
neįvardytas adresatas („kitų valstybių vyriausybės“) iš tiesų gali
išplėsti potencialių adresatų skaičių ir iki didesnio skaičiaus.
Antra, reikia atsakyti į klausimą, su kokių valstybių vyriausybėmis
Lietuvos Taryba 1918 m. vasarį galėjo palaikyti kokius nors santykius?
Atsakymas paprastas, bet jo reikia neišleisti iš akių – žinoma, tik su
Vokietijos. Lietuva tuo metu buvo visiškai kontroliuojama vokiečių
okupacinės valdžios, be kurios leidimo Lietuvos Taryba ne tik su
kokiomis nors užsienio valstybėmis, bet ir su Lietuvos provincija
negalėjo palaikyti ryšio.
Iš to seka paprasta išvada: visi Vasario 16-osios akte nurodyti
adresatai, kiek jų bebūtų, šį aktą galėjo gauti tik per Vokietijos
vyriausybę. Todėl ir egzemplioriai, skirti visiems potencialiems
adresatams, turėjo būti perduoti Vokietijai, kuri toliau galėjo su jais
elgtis savo nuožiūra – perduoti juos kam nors arba neperduoti.
Tuo metu Vokietija vedė derybas su neseniai valdžią užgrobusia
bolševikine Rusijos vyriausybe dėl Bresto taikos, kuri buvo sudaryta
1918 m. kovo 3 d. Jeigu Rusijai skirtą egzempliorių Vokietija iš tiesų
perdavė Rusijai, tai galėjo padaryti būtent šių derybų metu. Tokiu
atveju jis galėtų būti saugomas kartu su Bresto taikos derybų
dokumentais. Bet Vokietija galėjo to ir nepadaryti, nes ir pati
apsisprendė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę tik kovo 23 d., ir tai
ne Vasario 16-osios, o 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos nutarimo
pagrindu.
Visgi, abejotina, ar Berlyne rastieji Vasario 16-osios akto
egzemplioriai yra skirti Rusijai, nes juose neįrašytas ir Rusijos
pavadinimas. Be to, tikėtina, kad Rusijai galėjo būti parengta ir
rusiška šio akto versija, nes rusų kalba tikrai nesudarė problemų
Lietuvos Tarybos nariams. Tad rastieji egzemplioriai galėjo būti skirti
įteikti kuriai nors iš „kitų valstybių vyriausybių“, jei Vokietijai
pasirodytų reikalinga juos kam nors dar įteikti.
Reikėtų atkreipti dėmesį į rastųjų egzempliorių fizinę būklę. Jie
buvo sulankstyti, o lietuviškasis egzempliorius dar ir pastebimai
apsitrynęs per sulenkimo linijas. Vargu, ar taip apsitrinti dokumentas
galėjo vien tik perdavimo Vokietijos vyriausybei metu. Greičiausiai jis
buvo nemažai vežiojamas Vokietijos diplomatų portfeliuose po įvairias
derybas, kuriose galėjo iškilti Lietuvos statuso klausimas. Tai buvo
koziris, kurį galima, esant reikalui, ištraukti ir parodyti kaip
Lietuvos apsisprendimo įrodymą.
Lietuvos nepriklausomybės akto ekzempliorius, saugotas Lietuvoje
(dingęs). Publikacija A. Šapokos redaguotoje Lietuvos istorijoje (1936)
Pabaigai grįžkime prie R. Lopatos minties, kad atrastasis
egzempliorius gali būti pirmasis originalas, kurio pagrindu paskui buvo
parengti mašinėle spausdinti egzemplioriai. Iš tiesų žinomoje Vasario
16-osios akto mašinraštinėje versijoje, be ranka įterpto spausdinant
praleisto žodžio „kaipo“, yra ir daugiau klaidų, kurių nėra
rankraštiniame variante (akto egzempliorių palyginimą žr. čia).
Frazėje „kitų valstybių vyriausybes“ mašinraštiniame variante žodis
„vyriausybes“ klaidingai parašytas su raide „ė“ („vyriausybės“), frazėje
„kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas“ žodis „greičiau“
mašinraštyje parašytas „graičiau“. Be to, žinome, kad Lietuvos Tarybos
nariai pasirašinėjo abėcėlės tvarka, bet signatarai Jurgis Šaulys ir
Kazimieras Šaulys mašinraštiniame egzemplioriuje pasirašė pažeisdami
abėcėlės tvarką (Kazimieras prieš Jurgį). Tačiau nei dabar atrastame
rankraštiniame variante, nei „Lietuvos aide“ vasario 19 d. skelbtame
akto tekste ši tvarka nėra pažeista. Taip pat galima pastebėti, kad
mašinraštiniame variante pilnai ar dalinai išskleistos dvi santrumpos,
buvusios Lietuvių Vilniaus konferencijos datoje („rugsėjo m. 18-23 d.
1917 m.“ pakeista į „rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais“). Pastaroji
skirtybė, skirtingai nei prieš tai aptartos, gal kiek „pagerina“ tekstą,
bet klaidų buvimas mašinraštyje ir jų nebuvimas rankraštyje iš tiesų
leidžia galvoti, kad prieš mus – ir pirminis, ir šiaip kokybiškesnis
Vasario 16-osios akto egzempliorius.
Vasario 16-osios akto originalas vokiečių kalba
Viena iš L. Mažylio atradimo naujovių – Vasario 16-osios akto
vokiškosios versijos suradimas. Bene įdomiausias joje yra Mykolo
Biržiškos parašas. Abiejuose žinomuose lietuviškuose egzemplioriuose
signataras pasirašė kaip „M. Biržiška“, tuo tarpu vokiškame – „M. v.
Biržiška“. Raidė „v.“ – žodžio „von“ („iš“) santrumpa – yra būdinga
kilmingųjų asmenų pavardėms, tad M. Biržiška čia paliko užuominą apie
savo bajorišką kilmę. Beje, vokiškojo akto signatarų sąraše irgi yra
įvykusi ir viena abėcėlinę tvarką pažeidžianti „rokiruotė“ (A.
Stulginskis pasirašė prieš J. Staugaitį), o signataras Jonas Vileišis
tik šiame egzemplioriuje pasirašė pilnu vardu. Pats vokiškojo akto
tekstas gan tiksliai atitinka lietuviškąjį, tik galima pastebėti, kad
vietoje, kurioje kalbama apie „Lietuvos valstybės pamatus“, vietoj
lauktino žodžio „Lietuvos“ („litauischen“) parašytas žodis „šios“
(„dieses“). Taip pat įdomu, kad pati Lietuvos Taryba šiame dokumente
save įvardija lietuvišku žodžiu („Taryba“), ir tik pirmą kartą minint šį
terminą skliausteliuose nurodomas vokiškas atitikmuo („Landesrat“),
nors, pavyzdžiui, 1917 m. gruodžio 11 d. akte buvo tik pastarasis
terminas.
Visa tai, kas pasakyta, leidžia manyti, kad Vokietijos archyvuose
gali būti išlikę ir dar keli Lietuvos nepriklausomybės akto
egzemplioriai. Galbūt ir Rusijai skirto egzemplioriaus (lietuvių ir,
galimai, rusų kalba) reikia ieškoti ne Rusijoje, o Vokietijoje. Taip pat
ir Vokietijai skirtas egzempliorius (su įrašytu Vokietijos vardu)
greičiausiai dar nėra surastas.
Žymus pinigų kartos atstovas Andrius Tapinas garsina Lietuvą ne tik antitrampiniais klipais, bet ir originaliai pristatydamas Lietuvos istoriją. Neseniai pastebėjau jo 2015 m. pamokėlę ukrainiečiams, kurioje vos į dvi minutes tilpo atradimų, vertų mažiausiai dviejų disertacijų:
1) Baltijos šalys (skirtingai nei kokia Ukraina...) niekada nebuvo Rusijos imperijos dalimi!
2) Baltijos šalys (t.y. Lietuva, Latvija ir Estija) visada buvo arba LDK, arba "Lenkijos ir Lietuvos Karalystės" dalimi.
3) XIII a. (!) Gediminas įkūrė Vilnių ir parašė laišką, kad Lietuva nori būti Europos dalimi. (Tai būtent tuo laišku pasirėmusios JAV 1991 m. pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir parėmė Lietuvos narystę NATO.)
4) Tuo tarpu Ukraina ir Baltarusija (skirtingai nei Latvija ir Estija, suprantama) nebuvo LDK ar "Lenkijos ir Lietuvos Karalystės" dalimi, o visada turėjo glaudžiai su Rusija susijusius politikus.
Va iš čia - ir visos jų bėdos...
Mokykitės istorijos, neišmanėliai... Ir #LaikykitėsTen.
Šioje „Aktualiosios istorijos“ laidoje kalbamės apie kryžiaus karus Pabaltijyje, kryžiaus karų pasislinkimo į Pabaltijį priežastis ir pirmąjį nukariavimo etapą iki Kalavijuočių ordino prijungimo prie Vokiečių (Kryžiuočių) ordino po Saulės mūšio (1236 m.) bei Pirmojo prūsų sukilimo.
Kada ir kodėl buvo griebtasi ginkluotos kovos prieš Baltijos regiono pagonis – vendus, prūsus, lyvius ir, galiausiai, lietuvius? Kokį vaidmenį tose kovose vaidino Lenkijos, Vokietijos ir Danijos riteriai, kunigaikščiai bei valdovai? Kas nutiko pirmajam Prūsijos vyskupui Kristijonui? Kodėl jis netapo šventuoju ir Prūsijos christianizacijos simboliu? Kaip Vokiečių ordinas monopolizavo Pabaltijo kryžiaus karus? Kaip lenkai suprato padarę klaidą ir tapo lietuvių sąjungininkais kovoje prieš kryžiuočius?
Šiuos ir kitus klausimus Alko studijoje aptaria laidos vedėjas Tomas Baranauskas ir dokumentinio filmo „Saulės mūšis“ scenarijaus autorius Gintaras Songaila.
Alko radijuje pradedama nauja laida „Aktualioji istorija“ bus skirta tiems istorijos siužetams, kurie aktualūs šiuolaikinei visuomenei – nuo istorijos ir kultūros paveldui neabejingų piliečių iki egzaminams besiruošiančių abiturientų. Laidą veda istorikas Tomas Baranauskas.
Pirmojoje „Aktualiosios istorijos“ laidoje restauratorius, gidas ir buvęs muziejininkas bei kolekcininkas Saulius Poderis pasakoja, kas yra „juodoji archeologija“, kaip veikia juodieji archeologai ir svarsto, kodėl taip ilgai kova su jais buvo neefektyvi. Pašnekovas, kaip buvęs kolekcininkas, yra asmeniškai susidūręs su šiuo reiškiniu bei atsakingų institucijų abejingumu viešai vykstančiai prekybai archeologiniais radiniais.
Antroji „Aktualiosios istorijos“ laida tęsia pirmojoje laidoje pradėtą „juodosios archeologijos“ temą. Laidos vedėjas istorikas Tomas Baranauskas toliau kalbasi su laidos svečiu restauratoriumi ir buvusiu kolekcininku Sauliumi Poderiu apie „juodąją archeologiją“ ir prekybą praeitimi.
Pašnekovas pasakoja, kaip prekiaujama nelegaliai iškastais archeologiniais radiniais, kur yra jų rinka, pateikia informacijos apie šios prekybos mastus užsienio šalyse. Pašnekovas taip pat pasakoja apie liūdną savo, kaip buvusio kolekcininko, patirtį ir įspėja, kad, bandydami išpirkti ir grąžinti į Lietuvą į užsienį išvežtus ir ten viešai pardavinėjamus baltiškus radinius, rizikuotumėte tapti nusikaltėliu Lietuvoje.
„Aktualioji istorija“ pradeda moksleiviams aktualių laidų ciklą, kurio klausimus padiktavo istorijos egzaminų programa. Tai – istorijos pažinimo pagrindai, kuriuos verta žinoti ir kiekvienam sąmoningam Lietuvos piliečiui.
Su Alko radijo svečiu Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju, studentams skirto vadovėlio „Vakarų Europos Vidurinių amžių istorijos paskaitos“ (2011) autoriumi Dariumi Alekna kalbamės apie krikščionybės pradžią, jos plitimą Romos imperijoje ir už jos ribų, visų pirma Europoje, germanų genčių tarpe, iki VIII amžiaus. Kaip tuo laikotarpiu kito pati krikščionybė, su kokiomis problemomis ji susidūrė? Ar ji tiktai plėtėsi, ar buvo ir vietų, iš kurių ji atsitraukė?
Laida veda istorikas Tomas Baranauskas.
4. Katalikų bažnyčios įtaka Europos gyvenimui ir kryžiaus žygių pradžia
Laidoje „Aktualioji istorija“ – dar viena tema, kuri turėtų būti tiek istorijos besimokantiems moksleiviams, tiek ir plačiajai istorija besidominčiai visuomenei. Kokią įtaką Katalikų bažnyčia darė Vakarų Europos politiniam ir socialiniam gyvenimui? Koks buvo bažnytinės administracijos vaidmuo valstybės struktūroje?
Kas pasikeitė po XI a. vidurio reformų? Ar Katalikų bažnyčiai būdingas išskirtinis karingumas? Kaip buvo ateita iki pirmojo kryžiaus žygio idėjos, kokie buvo šio žygio tikslai ir padariniai?
Į šiuos klausimus atsakymų ieško laidos vedėjas istorikas Tomas Baranauskas ir Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas Darius Alekna.
5. Slavų christianizacija ir krikščionybės skilimas
Laidoje „Aktualioji istorija“ tęsiame temų ciklą, padiktuotą istorijos egzaminų programos. Su laidos svečiu, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju Dariumi Alekna aptariame antrąjį krikščionybės plėtros etapą – slavų christanizaciją. Misionierių Kirilo ir Metodijaus dėka IX a. prie Europos liturginių kalbų, kuriomis iš esmės buvo pripažįstamos tik lotynų ir graikų kalbos, prisideda slavų kalba.
Krikščionybė pirmą kartą daro didelį šuolį už buvusių Romos imperijos ribų ir apima jau beveik visą Europą. Pagoniškos lieka tik baltų žemės ir labiausiai į šiaurę nutolę Europos pakraščiai. Kartu europinė krikščionybė 1054 m. skyla į dvi pagrindines šakas – katalikų ir stačiatikių bažnyčias. Ar skilimas buvo neišvengiamas? Kokios jo priežastys? Į šiuos klausimus ieškome atsakymo laidos metu.
Laida veda istorikas Tomas Baranauskas.
Laidoje „Aktualioji istorija“ su Gidų ir kelionių vadovų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininku Ričardu Garuoliu kalbamės apie tai, kokią reikšmę istorijos pripažinimui ir Lietuvos prisistatymui pasauliui turi gidai? Ar gidas – tai profesija? Kodėl tokios profesijos buvimą nori paneigti Turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, proteguojantis nelegalius gidus? Ar galima laisvos rinkos kategorijomis vertinti tą poveikį, kurį daro neprofesionalūs ar tiesiog Lietuvos valstybės atžvilgiu priešiškai nusiteikę gidai? Ir kodėl tokie gidai, kaip Valerijus Ivanovas, vedantis ekskursiją prie televizijos bokšto ir pasakojantis savo versiją apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius, rinkoje turėtų paklausą?
Laidos vedėjas – istorikas Tomas Baranauskas.
Laidoje „Aktualioji istorija“ toliau kalbamės temomis, kurias padiktavo istorijos egzaminų programa, ir kurios turėtų būti aktualios ir abiturientams, ir visiems besidomintiems istorija.
Kokią įtaką pačiai Europai padarė jos organizuojami kryžiaus žygiai? Vakarų krikščionys pasikeitė. Kiek ir ko jie perėmė iš musulmonų ir ar tikrai iš musulmonų? Ar stiprėjo kryžiaus žygius skelbusios bažnyčios įtaka? O gal jos autoritetas smuko?
Apie tai ir kitus su kryžiaus žygius susijusius klausimus kalbamės su Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju Dariumi Alekna. Laidos vedėjas – Tomas Baranauskas.
8. Kas yra feodalizmas? Praeities atgyvena ar prarastas rojus?
Laidos „Aktualioji istorija“ vedėjas istorikas Tomas Baranauskas ir Lietuvos edukologijos universiteto istorikas medievistas Darius Alekna aiškinasi, kas yra feodalizmas. Šiandien ši ideologizuota sąvoka paprastai prisimenama, norint įvardyti kokią nors negerovę, o kas tai yra moksline prasme, egzistuoja bent dvi pagrindinės sampratos, akcentuojančios arba valdančiojo elito hierarchiją, arba valstiečių padėtį (marksistinė samprata).
Ir vis dėlto, Dariaus Aleknos manymu, jeigu liberalai daugiau žinotų apie feodalizmą, tikriausiai panorėtų į jį sugrįžti. Kodėl? Atsakymą išgirsite laidoje.
Laida „Aktualioji istorija“ pristato viduramžių teoriją, pagal kurią visuomenė susideda iš trijų luomų – tų, kurie meldžiasi, kurie kariauja ir kurie dirba. Ar ši teorija taikliai aprašo visuomenę? Ar viduramžių luomai tikrai turėjo luomines privilegijas? O gal realias daugelio viduramžių žmonių pareigas ir privilegijas lėmė kiti dalykai, o ne priklausomybė luomui?
Į šiuos klausimus atsakymo ieško laidos vedėjas istorikas Tomas Baranauskas ir Lietuvos edukologijos universiteto istorikas dėstytojas Darius Alekna.
Laidoje „Aktualioji istorija“ aiškinamės, kas buvo ir kokiomis savybėmis pasižymėjo viduramžių miestai. Apskritai viduramžiai – miestų nuosmukio laikotarpis. Tik nuo maždaug 1000-ųjų metų miestai Vakarų Europoje pradeda atsigauti, o tą skatino ir jiems suteikiamos savivaldos teisės. Tačiau Antikos laikų dydį Europos miestai pasiekė tik XVIII amžiuje. Viduramžių Europos miestai dydžiu neprilygo ir to paties laikotarpio Azijos miestams. Tačiau šios nedidelės miestų bendruomenės sugebėjo pakovoti už savo teises ir tapti feodalinį susiskaldymą bandančių įveikti karalių sąjungininkais. Už tai jie buvo apdovanoti savivaldos teise.
Apie viduramžių miestų ypatybes laidos vedėjas Tomas Baranauskas kalbasi su Lietuvos edukologijos universiteto istoriku Dariumi Alekna.
Laidoje „Aktualioji istorija“ kalbamės apie viduramžių vienuolynus. Laidos vedėjas Tomas Baranauskas ir Lietuvos edukologijos universiteto lektorius Darius Alekna aptaria vienuolynų vaidmenį to meto visuomenei. Pokalbyje išryškėjo keturios pagrindinės vienuolynų veiklos sritys – mokslo žinių saugojimas ir sklaida, ūkinės inovacijos, karinė veikla (vienuolių riterių ordinai) ir ligoninių steigimas bei išlaikymas.
Kai šiandien ligoninių slaugytojas vadiname „seselėmis“, naudojame tą terminiją, kuri atsirado dar ligonines prižiūrint vienuoliams bei vienuolėms…
Vakarų Europos universitetai atsirado palyginti neseniai – XII amžiuje, kuomet kitos aukštojo tipo mokyklos kitose civilizacijose jau buvo žinomos daug šimtmečių. Ir vis dėlto būtent čia buvo sukurtas tas aukštojo mokslo modelis, kuris toliau sėkmingai vystėsi ir šiuo metu vyrauja pasaulyje.
Kas gi buvo pirmieji universitetai? Kaip ir ko juose buvo mokoma? Kaip šios institucijos žengė pirmuosius žingsnius ir pradėjo formuoti dar ir šiandien atpažįstamą savo veidą?
Šiuos klausimus laidoje „Aktualioji istorija“ nagrinėja laidos vedėjas Tomas Baranauskas ir istorikas Darius Alekna.
Ši „Aktualiosios istorijos“ laida skirta dar ir šiandien regimam viduramžių palikimui – architektūrai. Laidos vedėjas Tomas Baranauskas su Dariumi Alekna kalbasi apie gotikos ir romaninio stilių kilmę, skirtumus ir ilgą jų paralelinio gyvavimo laikotarpį. Kodėl ši architektūra pavadinta „romanine“ ir „gotikine“? Ką ji turi bendro su gotais ir Roma? Ar šie pavadinimai atspindi tikrovę, ar ankstesnių autorių tendencingo bei paniekinančio požiūrio pasekmė? Ar turime romaninės architektūros pavyzdžių Lietuvoje?
Darius Alekna laužo stereotipus, pareikšdamas, kad ir Lietuvoje XIV–XVI a. architektūroje galima išskirti gotikos bei romaninio stiliaus pastatus, nes tai – ne tiek architektūros raidos etapai, o greta vienas kito gyvavę stiliai.
„Aktualiosios istorijos“ laidoje kalbamės apie Didžiųjų geografinių atradimų epochą ir jos ištakas.
Kokį vaidmenį jos pradžiai turėjo kryžiaus žygiai, kovos su islamo pasauliu ir legenda apie toli Rytuose esančią krikščionišką kunigo Jono karalystę? Kokie nuopelnai pasaulio pažinimui priklauso didiesiems viduramžių keliautojams Vilhelmui Rubrukui ir Markui Polui? Ką rado didieji naujųjų amžių atradėjai – Bartolomėjus Diasas, Kristupas Kolumbas, Vaskas da Gama ir Fernandas Magelanas? Kodėl kelio į Indiją paieškos „pagimdė“ dvi Indijas – Rytų ir Vakarų? Kaip portugalai ir ispanai pasidalijo visą pasaulį? Ar Amerikos atradimas 1492 m. buvo Viduramžių pabaigos ir Naujųjų amžių pradžios gairė?
Šiuos ir kitus klausimus aptaria laidos vedėjas Tomas Baranauskas bei Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojas istorikas Darius Alekna.
15. „Aktualioji istorija“: Jordanas, gotai ir aisčiai
Ši „Aktualiosios istorijos“ laida skiriama seniausiems mūsų protėvių aisčių tarptautiniams ryšiams – ryšiams su gotais. Laidos vedėjas Tomas Baranauskas kalbasi su Jordano VI a. viduryje parašytos gotų istorijos lietuvišką leidimą rengiančiu Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoju istoriku Dariumi Alekna. Ką jam pavyko sužinoti apie gotus ir jų ryšius su aisčiais IV–VI a., rengiant išsamius Jordano veikalo komentarus?
Kokie buvo aisčių ryšiai su Hermanariko gotų karalyste (IV a. II pusė)? Kodėl Jordanas aisčius vadina taikiais žmonėmis? Kodėl Kasiodoras gotų karaliaus Italijoje Teodoriko vardu apie 523–524 rašė laišką aisčiams ir ko siekė aisčių pasiuntiniai? Ar tiesa, kad gotai į šiaurines Juodosios jūros pakrantes atkeliavo iš Vyslos žemupio? Kas jie tokie ir kada pasirodo istorijos šaltiniuose? Koks jų vaidmuo Europos istorijoje?
Šios ir kitos temos nagrinėjamos pokalbio Alko radijo studijoje metu.
